Sodininkystės eksperto Tautvydo Gursko seminare: praktiniai patarimai apie pavasario darbus sode

Kovo 23 d. Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro bendruomenės nariai, besidomintys sodo ir aplinkos priežiūra, dalyvavo įkvepiančiame seminare apie pavasario darbus sode. Savo ilgamete praktine patirtimi dalijosi Lietuvoje gerai žinomas sodininkystės ekspertas, agronomas, kraštovaizdžio projektuotojas, „Žali Sodai“ įkūrėjas ir vadovas Tautvydas Gurskas.

Anot lektoriaus, artėjant aktyviam sodininkystės sezonui, vis daugiau dėmesio skiriama sodų ir kiemų priežiūrai – nuo medžių genėjimo iki vejos priežiūros ar kovos su kenkėjais. Seminaro metu šioms temoms jis skyrė ypatingą dėmesį, dalijosi praktiškai pritaikomais patarimais ir įžvalgomis.

Pasak T. Gursko, šių metų žiema augalams buvo palanki ir netgi naudinga. „Kas dešimtmetį pasitaikanti stipresnė žiema atlieka natūralią augalų atranką. Nors ši žiema buvo šaltesnė, augalams ji buvo labai reikalinga ir jie, sakyčiau, peržiemojo labai gerai. Viskas, kas auga po žeme, išliko gyva, o paviršiuje augantiems augalams gamta atliko savotišką atranką“, – teigia lektorius.

Medžių genėjimas reikalauja žinių

T. Gurskas pabrėžia, kad medžius svarbu pradėti genėti nuo pirmųjų jų augimo metų, nes tai skatina šakojimąsi ir padeda formuoti taisyklingą lają. Pasak jo, viena didžiausių klaidų – visai negenėti vaismedžių. Prieš imantis genėjimo darbų, rekomenduojama apžiūrėti medį iš visų pusių ir įsivertinti, kaip jis atrodys po genėjimo, kadangi kiekvieną šaką galima genėti skirtingais būdais.

Augalus rekomenduojama genėti jų ramybės laikotarpiu – žiemą, ankstyvą pavasarį arba žydėjimo metu. Taip pat svarbu išlaikyti vieną pagrindinę viršūnę – jei medis jų turi kelias, reikėtų palikti silpniausią, o kitas pašalinti. Ekspertas atkreipia dėmesį, kad per storos šakos, pradėjusios konkuruoti su kamienu, turėtų būti šalinamos, kad būtų užtikrintas tinkamas maisto medžiagų pasiskirstymas. „Labai svarbu genint yra palikti viršūnę. Medžiui turint 3 ar daugiau viršūnių reikia palikti silpniausią, o kitas nugenėti. O jeigu šakos storis tampa 2/3 kamieno storio – tokias šakas reikia šalinti, nes maisto medžiagos pradeda keliauti ne kamienu į viršūne, o į storąsias šakas, kadangi jos pradeda konkuruoti su viršūne“, – dalinasi T. Gurskas.

Skirtingiems augalams taikomi ir skirtingi genėjimo laikotarpiai – spygliuočius rekomenduojama genėti birželio mėnesį nulaužiant jaunus ūglius, o sulą leidžiančius augalus – rudenį, rugsėjo–spalio mėnesiais.

Kalbėdamas apie vaismedžius, T. Gurskas išskiria obelų priežiūros ypatumus. Genėjimą reikėtų pradėti nuo viršaus, o žydėjimo metu verta retinti žiedus – paliekant stipriausius. Tokiu būdu galima užauginti didesnius ir kokybiškesnius vaisius, nes augalo energija paskirstoma efektyviau.

Sodo kenkėjai – pavojus augalams

Ekspertas dalijosi ekologiškais būdais ir patarimais kovojant su kenkėjais. Jis pajuokavo, kad kuo sode kenkėjas mažesnis, tuo sodininkams jis yra baisesnis. „Tačiau tai yra visiška tiesa, nes labiausiai augalams kenkia tai, ko žmogus net negali įžiūrėti – nematodai, virusai, bakterijos. Tada jau prasideda matomi kenkėjai – amarai, pelėnai, kiškiai, stirnos“, – sako T. Gurskas.

Pavyzdžiui, su pelėnais kovoti žiemą gana paprasta – tereikia aptrypti sniegą aplink medelius, ir jie nebepasieks kamieno, nes keliauja po sniegu, o bandydami priartėti atsiremia į sutryptą sluoksnį. Pabarsčius čili pipirų ant tulpių svogūnėlių, juos taip pat galima apsaugoti nuo pelėnų. Siekiant, kad kieme nesilankytų kurmiai, prieš sodinant veją rekomenduojama patiesti specialų tinklelį, pro kurį jie neprasikasa į žemės paviršių.

Norint apsaugoti medelius nuo kiškių, ekspertas pataria naudoti specialius sietelius ar net pėdkelnes, kuriomis galima apvynioti kamienus ir apatines šakas. „Stirnos kartais gali net pasitarnauti sode vietoje genėtojo – nugraužusios šakų galus jos skatina šakojimąsi, todėl medeliai tampa tankesni“, – dalijasi T. Gurskas.

Visgi turint neaptvertą sodą ir siekiant apsaugoti jį nuo laukinių gyvūnų, teritoriją galima papildomai apsaugoti specialiais fakelais, skleidžiančiais gyvūnams nepatrauklų kvapą.

Vejos puoselėjimas reikalauja papildomų pastangų

Kalbėdamas apie aplinkos priežiūrą, T. Gurskas nemažai dėmesio skyrė ir vejos puoselėjimui. Lektorius pasakojo, kad veja reikalauja nuolatinės priežiūros, nes dažniausiai yra lepi ir jautri aplinkos sąlygoms. „Pavyzdžiui, jeigu vejos ir augalų šaknims trūksta oro – neturėsite nei gražios vejos, nei sveikų augalų, todėl aeravimas, skarifikavimas ir vejos šukavimas yra labai svarbūs darbai. Juos atlikus šaknys gauna daugiau deguonies. Tuo tarpu reguliarus vejos pjovimas ir tręšimas yra itin svarbūs siekiant ne tik turėti gražią veją, bet ir prevenciškai ją apsaugoti nuo ligų“, – dalijasi sodininkystės ekspertas.

Jis priduria, kad tinkamai prižiūrint veją galima pasiekti puikių rezultatų – ji tampa tvarkinga ir estetiška. Tačiau, anot T. Gursko, šiandien Europoje mažėja itin išpuoselėtų vejų, nes vis labiau vertinamas natūralumas – tampa įprasta, kad vejoje auga ir trauklapiai, dobilai, saulutės bei kiti augalai.

Sodininkystės eksperto T. Gursko vestas seminaras buvo puiki galimybė tiek pradedantiesiems, tiek patyrusiems sodininkystės entuziastams pasisemti naujų idėjų, įkvėpimo ir pasiruošti artėjančiam sodininkystės sezonui. Tokie renginiai ypač naudingi Karaliaus Mindaugo PMC besimokantiems dekoratyvinio apželdinimo darbuotojams, nes padeda gilinti praktines žinias ir susipažinti su šios srities aktualijomis.