Pajūrio skyriaus profesijos mokytoja apie šunų elgseną: „Nedresuojamų šunų nėra“

Šuo, kuris „neklauso“, ne visada yra neklusnus. Kartais jis bijo, kartais nesupranta žmogaus, kartais jo elgesį lemia genetika ar ankstesnės patirtys, o kartais problema slypi visai ne ten, kur jos ieško šeimininkas. Apie šunų elgseną, dresūrą, sudėtingiausius atvejus ir ypatingą ryšį tarp žmogaus ir gyvūno kalbamės su Jolanta Stirbyte, Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro Pajūrio skyriaus Gyvūnų augintinių prižiūrėtojo profesinio mokymo programos profesijos mokytoja. Šią profesiją Lietuvoje galima įgyti tik Karaliaus Mindaugo PMC – mokymo programa vykdoma Kaune ir Pajūrio skyriuje Palangoje.

– Ar, remiantis jūsų patirtimi, egzistuoja toks dalykas kaip nedresuojamas šuo?

– Nedresuojamų šunų nėra. Yra tik lengviau arba sunkiau dresuojami šunys. Pasakyti, kad šuo nedresuojamas, dažnai yra lengvas pasiteisinimas nenorint įdėti darbo. Tačiau svarbu suprasti, kad kiekvienas šuo yra individualus. Vienam tam tikras pratimas ar metodas bus labai tinkamas, kitam reikės daug daugiau laiko. Kartais norint pasiekti rezultatą reikia ne tik kantrybės, bet ir gebėjimo suprasti, kodėl šuo elgiasi būtent taip.

– O kas sunkiau – išdresuoti šunį ar išmokyti jo šeimininką tinkamai su juo elgtis?

– Dažniausiai sunkiau išmokyti šeimininką. Šuo turi išmokti tam tikro elgesio, o žmogus – suprasti savo šunį, jį įvertinti, tinkamai komunikuoti, pasirinkti tinkamus metodus ir nuosekliai dirbti. Ir dar yra vienas labai svarbus dalykas – laikas. Dresūra reikalauja pastangų, kantrybės ir gebėjimo nepasiduoti, kai rezultatas neateina taip greitai, kaip norėtųsi. Būtent čia nemažai šeimininkų sustoja.

– Ar yra buvęs šuo, apie kurį iš pradžių pagalvojote: „Šito jau turbūt niekaip nepakeisime“?

– Tikrai yra buvę. Tačiau ne vien dėl paties šuns. Kartais jam netinkama aplinka, kartais šeimininkai tiesiog negali su juo susitvarkyti. Aplinkybių būna įvairių. Tačiau pasitaiko ir priešingų atvejų – kai šuo ir jo situacija pranoksta visus lūkesčius. Tinkamai dirbant rezultatas gali būti daug geresnis arba pasiektas gerokai greičiau, nei iš pradžių tikėjomės.

– Koks buvo „sunkiausias“ jūsų sutiktas šuo?

– Sunkių atvejų turėjau daug. Sunkiausia dirbti su didelėmis baimėmis arba agresija. Vienas sunkiausių atvejų buvo agresyvus šuo, kėlęs realią grėsmę aplinkiniams, taip pat ir savo šeimininkams. Galiausiai su šiuo šunimi teko atsisveikinti. Tokie sprendimai yra turbūt vieni sunkiausių šiame darbe. Kartais tenka ieškoti šuniui kitų namų, o kai kuriais atvejais – priimti sprendimą dėl eutanazijos. Tai nėra lengva nei šeimininkams, nei specialistui.

– Kokią didžiausią klaidą šeimininkai daro sakydami: „Mano šuo tiesiog neklauso“?

– Lengviausia „nurašyti“ šunį ir pasakyti, kad jis neklauso, užuot pripažinus, jog galbūt pats žmogus neturi pakankamo ryšio su šunimi arba nėra įdėjęs darbo į paklusnumą. Pasitaiko žmonių, kurie mano, kad šuo arba klauso, arba neklauso – esą tai priklauso nuo jo intelekto. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Šuo labai daug komunikuoja savo kūno kalba. Reikia išmokti tą kalbą suprasti. Kartais vos per kelias minutes galima daug ką pastebėti – kaip šuo reaguoja į žmogų, koks yra jų tarpusavio ryšys, kokie elgsenos modeliai išryškėja ir kokios galėtų būti jų priežastys. Vis dėlto kai kuriais atvejais reikia gerokai daugiau laiko, kad pamatytum visą paveikslą.

– Ar problema visada slypi dresūroje?

– Tikrai ne. Dažnai šuo atsineša savo „bagažą“ – genetiką ir ankstesnes patirtis. Su tuo reikia dirbti. Tačiau esu praktikoje sutikusi ir šunų, kurių elgesį sugadino netinkami dresūros metodai. Todėl labai svarbu ne tik norėti pakeisti elgesį, bet ir suprasti, kodėl jis atsirado.

Yra keli variantai: galime pakeisti šuns elgesį, galime tam tikras problemas „užmaskuoti“, arba galime išmokti su jomis gyventi ir jas suvaldyti. O kas įmanoma konkrečiu atveju, priklauso nuo daugelio dalykų – nuo šuns genetikos, patirčių, aplinkos, šeimininko lūkesčių ir įdirbio.

– Koks mitas apie šunų dresūrą jus labiausiai erzina?

– Turbūt įsitikinimas, kad šunis reikia „auklėti griežtai“ ir taikyti senus, nepagrįstus metodus. Nesakau, kad šunį reikia mokyti tik su skaniukais ir maistu ir niekada negalima pasakyti „ne“. Ribos turi būti. Tačiau labai svarbu suprasti skirtumą tarp korekcijos, bausmės ir smurto bei remtis mokslu ir praktika pagrįstomis metodikomis. Metodas turi tikti konkrečiam individui ir konkrečiai situacijai. Tai, kas veikia su vienu šunimi, nebūtinai veiks su kitu.

– Ar šuo gali būti per senas dresūrai?

– Negaliu pasakyti, kad bet kurį vyresnį šunį paruošime sportinėms ar paklusnumo varžyboms. Tai priklauso nuo konkretaus atvejo, šuns amžiaus ir žmogaus lūkesčių. Tačiau amžius dažniausiai nėra priežastis, kodėl šuns negalima kažko mokyti. Nuolat matau, kaip į skirtingas veiklas įsitraukia ir dešimties metų ar vyresni šunys. O kalbant apie bendrą dresūrą, ji galima beveik visiems šunims, nepriklausomai nuo jų amžiaus.

– Kiek šuns elgseną lemia veislė?

– Veislė lemia labai daug – net ir mišrūnams. Visos šunų veislės atsirado su tam tikra paskirtimi, o ta paskirtis suformavo jų charakterį ir elgsenos bruožus. Todėl reikia ne tik suprasti, kaip gali elgtis konkrečios veislės šuo ir kodėl, bet ir mokėti kiekvienoje situacijoje pritaikyti tinkamą treniravimo metodiką. Kas veikia vienam, nebūtinai veiks kitam.

– Ar yra šuo, kuris jus pačią išmokė daugiau nei jūs išmokėte jį?

– Labiausiai – mano pačios šunys. Vienas yra agresyvus ir reaktyvus, kitas – bailus ir švelnus. Jie abu išmokė mane apie du visiškai skirtingus šunų tipus ir apie tai, kaip su jais dirbti. Jie išmokė mane prisitaikyti prie skirtingų šunų, priimti problemas ir ieškoti joms sprendimo. Manau, kad dirbant su gyvūnais labai svarbu nesitikėti, kad visi jie bus vienodi.

– Ar turite istoriją, kuri iki šiol ypač įsiminė?

– Prisimenu visus savo sutiktus šunis ir jų šeimininkus. Visi jie man svarbūs – jie yra mano darbo ir to, kur esu dabar, dalis. Žinoma, yra labiau įsimintinų. Yra ir labai liūdnų istorijų, kai verkiau kartu migdant šunį. Yra tokių, su kuriais niekada nesinori nutraukti ryšio ir dėl kurių labai pergyvenu kiekviename žingsnyje. Yra šunų, kuriems suradau kitus namus ir buvau tik jų tarpinė stotelė. Turiu net atvirutę, kurią gavau iš klientų išsikraustant – kaip atsisveikinimo gestą. Ant jos yra mano mokyto šuns pėdutė. Iki šiol prisimenu juos visus. O kiekvienais metais per Kalėdas ant eglutės kabinu žaisliukus, kuriuos gavau iš sutiktų šunų šeimininkų. Tai yra maži prisiminimai apie didelę mano darbo dalį.

– Ar yra buvęs atvejis, kai dresūra padėjo išsaugoti šuns ir šeimininko santykius?

– Taip. Turėjau reaktyvaus šuns atvejį, kai šeimininkams atrodė, kad elgesio pakeitimas yra paskutinė viltis. Manau, kad mums pavyko, nes šuo liko savo šeimoje. Tačiau kartais būna ir priešingai. Esu turėjusi atvejų, kai pati pasiūliau ieškoti šuniui kitų namų. Ne visada tie namai, kuriuose šuo gyvena, jam yra tinkamiausi. Ir tai nebūtinai reiškia, kad žmogus yra blogas. Tiesiog kartais žmogus ir šuo nėra suderinami. Man atrodo, labai svarbu nevertinti žmogaus ir šuns santykio vien per kaltę. Kartais geriausias sprendimas abiem yra pripažinti, kad reikia ieškoti kitos išeities.

– Ar pasitaiko, kad po dresūros šuo tampa visiškai kitoks, nei šeimininkas tikėjosi?

– Taip, ir gana dažnai. Šuo gali pasikeisti net kardinaliai, kai šeimininkas išmoksta su juo komunikuoti ir tinkamai dirbti. Turėjau net atvejų, kai užteko išspręsti šuns sveikatos problemas, apie kurias šeimininkai iki mūsų susitikimo nežinojo, ir šuns elgesys pasikeitė. Tai dar kartą parodo, kad prieš bandant „sutvarkyti“ elgesį pirmiausia reikia suprasti, kas jį sukelia.

– Koks absurdiškiausias atvejis yra pasitaikęs jūsų praktikoje?

– Vieni įsimintiniausių atvejų būna tada, kai šeimininkai atvažiuoja su šunimi, kurį apibūdina kaip labai neklusnų, turintį daugybę elgesio problemų ar net agresyvų. O susitikus ir padirbėjus paaiškėja visiškai kita istorija. Šuo nėra toks, kaip jį apibūdino šeimininkai – tiesiog žmonės jo nesuprato ir nežinojo, kaip su juo elgtis. Tokios situacijos man visada primena, kad kartais problema nėra „blogas šuo“. Kartais tiesiog trūksta vertėjo tarp žmogaus ir šuns.

Labai sunku dirbti, kai šeimininkas nuolat „plaka“ save arba šunį dėl jo elgesio problemų. Šuo nėra projektas, kurį reikia sutvarkyti. Tai gyvas individas, su kuriuo reikia išmokti susikalbėti. Ir turbūt būtent tai yra svarbiausia – ne siekti tobulo šuns, o išmokti suprasti tą, kuris yra šalia jūsų.