„Pabėgimo kambario“ metodika kaip aktyvaus mokymosi priemonė: Erasmus+ ARRIVE projektas

Tradiciniame profesiniame mokyme daug dėmesio skiriama profesinėms ir techninėms žinioms bei įgūdžiams, tačiau neretai pamirštami asmeniniai ir socialiniai gebėjimai, kurie yra itin svarbūs sėkmingai integracijai į darbo rinką. ARRIVE projektu siekiama išanalizuoti šią spragą ir bent iš dalies ją sumažinti, pasitelkiant „Pabėgimo kambario“ metodiką mokinių įsidarbinamumo kompetencijoms ugdyti per praktines, įtraukiančias ir realias situacijas imituojančias veiklas.

Šio projekto tikslas – ne tik padaryti mokymąsi įdomesnį ir labiau motyvuojantį, bet ir padėti mokiniams pasirengti realiems darbo rinkos iššūkiams, geriau atpažįstant savo gebėjimus, stipriąsias puses ir tobulintinas sritis. Siekiant geriau suprasti šio metodo pedagoginę vertę, svarbu pažvelgti į tai, kaip „Pabėgimo kambario“ veiklos struktūra siejasi su šiuolaikiniais ugdymo ir mokymosi modeliais.

„Pabėgimo kambario“ veiklų taikymas profesiniame mokyme padeda pereiti nuo pasyvaus mokymosi prie aktyvaus mokinio įsitraukimo. Mokinys tampa pagrindiniu mokymosi proceso dalyviu, o žinios ir gebėjimai ugdomi bendradarbiaujant su kitais. Mokymosi aplinka čia suprantama ne tik kaip fizinė erdvė, bet ir kaip socialinė erdvė, kurioje mokiniai diskutuoja, tariasi, priima sprendimus ir kartu ieško sprendimų.

Tokiu būdu mokymasis tampa praktiniu procesu, kuriame mokosi veikdami. Mokiniai turi nuolat bendradarbiauti su komandos nariais, keistis informacija, derinti skirtingas nuomones ir kartu priimti sprendimus. Todėl „Pabėgimo kambarys“ gali būti laikomas mokymosi aplinka, paremta aktyvaus mokymosi principu, kai žinios ne tik perduodamos mokiniui, bet ir kuriamos jo paties per patirtį bei sąveiką su kitais.

Svarbi šio metodo dalis – mokymasis bendradarbiaujant. Mokiniai ne tik suskirstomi į komandas – kiekvienas jų turi tam tikrą vaidmenį ir atsakomybę už bendrą rezultatą. Mokytojo ar fasilitatoriaus užduotis – stebėti grupės darbą, padėti mokiniams išlaikyti kryptį, skatinti bendradarbiavimą ir, kai reikia, suteikti reikiamą pagalbą.

Žaidimo metu mokiniai taip pat taiko tyrėjimais grįstą mokymąsi – renka užuominas, analizuoja informaciją, ieško sąsajų ir tikrina savo hipotezes. Spręsdami sudėtingesnes užduotis jie ugdo kritinį ir kūrybinį mąstymą, mokosi ieškoti skirtingų problemos sprendimo būdų.

Pati „Pabėgimo kambario“ struktūra – užduotys, iššūkiai, galvosūkiai ir tarpusavyje susijusios užuominos – skatina mokinius veikti kaip komandai. Jie turi dalytis informacija, koordinuoti veiksmus, greitai priimti sprendimus ir efektyviai paskirstyti turimą laiką. Tokiu būdu praktiškai ugdomi darbo rinkoje itin svarbūs bendrieji gebėjimai – komandinis darbas, problemų sprendimas, laiko planavimas, komunikacija ir gebėjimas veikti esant spaudimui.

Mokiniai atsiduria situacijose, kurios tam tikra prasme imituoja realią profesinę aplinką. Norint pasiekti bendrą tikslą, reikia ne tik žinoti, ką daryti, bet ir gebėti susikalbėti, išklausyti kitus, valdyti stresą, prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių ir veiksmingai bendradarbiauti.

Vis dėlto vien patirties nepakanka. Siekiant, kad mokymasis turėtų ilgalaikį poveikį, labai svarbus yra veiklos aptarimas. Tai kryptingos refleksijos etapas, kurio metu mokiniai kartu su fasilitatoriumi analizuoja savo patirtį.

Šiame etape taikoma dvigubo ciklo refleksija. Mokiniai svarsto ne tik, kaip jiems pavyko išspręsti užduotis, bet ir kaip jie bendravo tarpusavyje, kaip priėmė sprendimus, kaip reagavo į nesėkmes ir kaip sprendė kilusias problemas. Tokia refleksija padeda geriau suprasti savo elgesį ir mokymosi procesą bei susieti įgytą patirtį su realiomis gyvenimo ir darbo situacijomis.

Šis požiūris taip pat siejasi su Dianos Laurillard „Conversational Framework“ teorija, kurioje mokymas suprantamas kaip nuosekliai kuriamas ir tobulinamas procesas. Mokymosi aplinka tampa erdve, kurioje žinios ir supratimas formuojasi per dialogą, praktiką, bendradarbiavimą ir grįžtamąjį ryšį. Mokiniai gauna grįžtamąjį ryšį tiek iš pačios mokymosi aplinkos, tiek iš mokytojo, o mokymosi procesą sustiprina galimybė tyrinėti ir mokytis kartu su kolegomis.

Svarbus šio metodo aspektas – laisvė tyrinėti ir veikti savarankiškai. Mokiniams sąmoningai suteikiama erdvė patiems ieškoti sprendimų, eksperimentuoti, klysti ir iš naujo įvertinti savo pasirinkimus. Taip sukuriama mokymosi patirtis, apimanti ne tik žinias ir mąstymą, bet ir emocinius bei fizinius aspektus. Mokiniai gali praktiškai išbandyti sprendimų priėmimą situacijose, kurios yra artimos realiam gyvenimui.

ARRIVE projekto patirtis parodo, kad mokymasis per veiklą leidžia mokiniui būti ne pasyviu stebėtoju, o aktyviu proceso dalyviu. Jis įtraukiamas į realistišką komandinę veiklą, kurioje sprendimų priėmimas, bendravimas ir bendradarbiavimas tampa praktiškai išbandomais gebėjimais.

Siekiant įvertinti mokinių pažangą ir įgytų gebėjimų raidą, projekte taikoma kompleksinė vertinimo sistema, apimanti mokinių stebėjimą veiklos metu, jų pačių įsivertinimą po veiklos ir baigiamąjį aptarimą. Šiuos vertinimo būdus papildant dalyvių grįžtamuoju ryšiu, galima įvertinti mokinių profesinį augimą.

Praktinės patirties, aktyvaus mokymosi ir strūkturuoto ugdymo proceso derinys suteikia galimybę profesinio mokymo centrams visoje Europoje naudotis parengtu, praktiškai pritaikomu priemonių rinkiniu. ARRIVE projektas siūlo inovatyvų būdą padėti mokiniams geriau pažinti savo gebėjimus, ugdyti pagrindines kompetencijas ir pasirengti sėkmingam dalyvavimui profesiniame gyvenime.

Parengė: t2i technologijų diegimo ir inovacijų komanda, Verona (Italija).

Autorė: Carlotta Schiavone, Veronos universiteto psichologijos mokslų ir technologijų bakalauro studijų absolventė.

ARRIVE projektą nr. 2024-1-DE02-KA220-VET-000244918 įgyvendina tarptautinė komanda iš  AFBB Academy for Vocational Education (Vokietija), Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro (Lietuva), Verein Spielmacher (Austrija), VUC Storstrøm (Danija), Terciforma-Estudos de Comercio e Serviços S.A (Portugalija), t2i – Trasferimento tecnologico e innovazione (Italija).