„Niekada nevėlu pradėti iš naujo“: kaip mokslai po 40-ies pakeitė gyvenimą

Kartais gyvenimo pokyčiai prasideda visai netikėtai – nuo namo statybų, naujo kiemo vizijos ar paprasčiausio smalsumo. Tačiau būtent tokie maži žingsniai gali atvesti prie didelių sprendimų. Šiandien kalbamės su Kornelija Veisiene, kuri, perkopusi keturiasdešimtmetį, nusprendė grįžti į mokslus ir atrado ne tik naują veiklą, bet ir daugiau pasitikėjimo savimi.

– Kas paskatino Jus ryžtis mokytis visiškai naujos srities?

Pradėjome statyti namą, todėl natūraliai atsirado mintys apie kiemą ir aplinkos kūrimą. Iš pradžių kreipiausi į želdintojus, tačiau po konsultacijos nelabai nudžiugino kainos. Tada pradėjome svarstyti – galbūt viską galėtume susikurti patys.

Iš pradžių abejojau, tačiau pradėjau domėtis augalais, skaityti, ieškoti informacijos, ir viskas po truputį natūraliai pradėjo dėliotis. Kuo daugiau sužinodavau, tuo labiau įsitraukdavau. Atsirado noras ne tik sodinti, bet ir suprasti, kaip derinti augalus, kaip kurti jaukią aplinką, kaip viską prižiūrėti.

Tuo pačiu supratau ir kitą dalyką – kuo daugiau sužinai, tuo aiškiau matai, kiek dar daug nežinai. Tuomet pradėjo kirbėti mintis, kad vien trumpų kursų neužtenka ir norisi mokytis rimčiau.

Vieną dieną socialiniuose tinkluose pamačiau Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro Pajūrio skyriaus Palangoje kvietimą mokytis dekoratyvinio apželdinimo ir aplinkos tvarkymo. Užpildžiau dokumentus ir taip viskas prasidėjo.

 – Ar prieš pradedant mokslus buvo baimių?

Žinoma. Buvo daug klausimų sau – ar sugebėsiu, ar ne per vėlu pradėti kažką naujo, ar užteks kūrybiškumo ir žinių. Tačiau noras mokytis buvo stipresnis už visas baimes.

Sugrįžti į mokslus po tiek metų buvo ir nedrąsu, ir labai įdomu. Norėjosi neatsilikti, viską padaryti gerai, būti „gera mokine“. Kartais pasitaikydavo sunkesnių užduočių ar abejonių savimi, bet supratau, kad tai visiškai normalu mokantis naujų dalykų.

Per šį laiką labai pasikeitė mano požiūris į save. Supratau, kad amžius tikrai nėra kliūtis pradėti iš naujo. Gal net priešingai – dabar mokaisi daug sąmoningiau, labiau vertini pačias žinias ir visą procesą.

 – Kiek svarbus buvo aplinkinių palaikymas?

Jis buvo labai svarbus. Grupėje buvome bendraamžės, todėl nejaučiau jokio diskomforto. Atsirado daug bendrumo, palaikymo ir panašių patirčių.

Didžiulė šios kelionės dalis buvo žmonės, su kuriais mokiausi. Labai greitai susiformavo jauki atmosfera ir artimas ryšys. Kiekviena pamoka turėjo savo nuotaiką, o kartais mokslams net koją pakišdavo nesibaigiantis juokas.

Nesėkmės ar klaidos dažnai tapdavo gera juoko doze. Išmokome į save pažiūrėti paprasčiau, su humoru, ir man atrodo, kad būtent tai labai palengvino visą mokymosi kelią.

Smagiausia tai, kad po mokslų visa tai peraugo į tikrą draugystę. Ir tai turbūt viena gražiausių visos šios patirties dalių.

Labai daug reiškė ir mokytojų bei šeimos palaikymas. Nuo pirmos dienos iki baigiamųjų egzaminų jaučiau didžiulį artimųjų paskatinimą.

 – Kaip pavyko derinti mokslus su šeima ir kasdieniais įsipareigojimais?

Aišku, ne visada buvo lengva. Mokslus reikėjo derinti su šeima, darbais ir kitais kasdieniais rūpesčiais, todėl kartais tekdavo ieškoti balanso.

Tačiau man buvo labai svarbu, kad artimieji matė, jog einu keliu, kuris man teikia laimės, augimo ir savirealizacijos jausmą. Dėl to nejaučiau kaltės skirdama laiko sau ir mokslams – priešingai, jaučiau paskatinimą eiti pirmyn.

– Ką Jums davė šis etapas?

Labai daug. Ir ne tik profesine prasme.

Mokytis po tiek metų buvo visiškai kitaip nei jaunystėje. Dabar mokiausi ne todėl, kad reikia, o todėl, kad pati to labai norėjau. Informacijos buvo daug, kartais reikėdavo daugiau laiko viską susidėlioti galvoje, tačiau motyvacija labai vedė pirmyn.

Šis etapas davė labai daug ir emociškai. Buvo ir nerimo, ir abejonių, bet dar daugiau džiaugsmo, įkvėpimo bei pasididžiavimo savimi.

Atradau savyje daugiau drąsos, kantrybės ir pasitikėjimo. Jaučiu, kad šis sprendimas mane labai pakeitė. Tapau drąsesnė, labiau pasitikinti savimi ir leidžianti sau daryti tai, kas iš tikrųjų teikia džiaugsmą.

Dabar tikrai jaučiu didesnį pasitenkinimą gyvenimu, nes atradau veiklą, kuri man nuoširdžiai patinka.

 – Ką pasakytumėte moterims, kurios svajoja mokytis ar keisti gyvenimo kryptį, bet nedrįsta?

Pasakyčiau labai paprastai – tikrai niekada nėra per vėlu.

Jei viduje yra noras kažką keisti, išbandyti save naujoje srityje ar tiesiog pagaliau padaryti tai, apie ką seniai galvojate, reikia bent pabandyti. Dažniausiai labiausiai save stabdome mes pačios.

Jeigu galėčiau grįžti į pradžią, tikriausiai mažiau abejočiau savimi ir drąsiau pasitikėčiau savo sprendimu.

Didžiausia dovana iš visos šios patirties – ne tik įgytos žinios, bet ir suvokimas, kad naują etapą gyvenime galima pradėti bet kuriame amžiuje. Ir kad mokymasis gali būti ne pareiga, o tikras malonumas.

Ši istorija – priminimas, kad pokyčiams nereikia „tobulo laiko“. Kartais užtenka vieno sprendimo pabandyti. O tada po truputį atsiveria naujos galimybės, nauji žmonės ir net naujas požiūris į save. Nes mokytis, augti ir pradėti iš naujo galima visada – nepriklausomai nuo amžiaus.

Primename, kad dekoratyvinio apželdinimo darbuotojo profesiją galite įgyti Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre Kaune ir Palangoje. Priėmimas mokytis prasideda nuo birželio 15 dienos. Kviečiame pildyti prašymus sistemoje:https://www.mokausi.lt/profesinis-mokymas/.