Būsimųjų paramedikų įspūdžiai iš praktikos Kauno rajono GMPS

Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotyje praktiką atliekantys būsimieji paramedikai iš Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro – Justė Ramonaitė ir Karolis Kulikauskas – dalinasi patirtais įspūdžiais. Justė džiaugiasi jau baigos praktikos patirtimi, o Karolis dalinasi pirmųjų praktikos dienų jauduliu.

Justė Ramonaitė: „Paramediko specialybė yra visai kitokia nei daugelis įsivaizduoja. Tai nėra tik žmogus atliekantis gaivinimą, patikrinantis širdies veiklą ir pristatantis pacientą į gydymo įstaigą. Visi darbuotojai, su kuriais man teko garbė atlikinėti praktiką, yra daug daugiau nei tiesiog skubią pagalbą teikiantis personalas. Jie nuostabūs psichologai, sugebantys nuraminti žmogų, padrąsinti vykti į ligoninę dėl sunkios būklės ar kartais paauklėti ir priminti GMP teikiamas paslaugas. Kiekviena para ir kartu dirbę medikai mane išmokė ne tik dirbti su kardiografu ar „lifepack‘u“, leisti vaistus ir statyti kateterius, svarbiausia, jie mane išmokė visada būti žmogiškai ir stengtis padėti visomis prasmėmis. Prieš praktiką dar bijojus kaip viską pavyks suderinti su studijomis LSMU, šiandien galiu drąsiai teikti, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau suspėji. Todėl noriu nuoširdžiai padėkoti visiems Kauno rajono GMPS darbuotojams, su kurias teko dirbti ar prasilenkti kvietimų metu, kurie visada pasitikdavo su šypsena ir atsakymais į visus iškilusius klausimus, buvo nusiteikę išmokyti ir perduoti savo sukauptą patirtį.“

Karolis Kulikauskas: „Neslėpsiu, didžiausią jaudulį kelia iškvietimai, kuriuose nukentėjusysis yra vaikas. Ir taip, greičiausiai, jaučiuosi ne aš vienas, o turbūt kiekvienas medicinos darbuotojas. Antrąją praktikos dieną gauname iškvietimą dėl nukentėjusio vaiko. Iškvietime mažas žmogutis, neturintis nė metų laiko, užsimetė dangtį ant galvos. Vykstant į įvykio vietą gali tik spėlioti, koks tai dangtis, kokio stiprumo trauma ir kaip jaučiasi nukentėjusysis. Važiuojame su švyturėliais ir garsinėmis sirenomis. Nejučiomis širdis pradeda plakti greičiau vien girdint sirenas ir matant už lango susiliejančius vaizdus (greitis didelis, tad įžiūrėti kas yra už lango sunku). Atvykus į vietą, prie buto durų atsirandame per keletą sekundžių, tikrąja to žodžio prasme – bėgame. Pasibeldžiame į duris… kelios sekundės, kol duris atidaro nukentėjusiojo mama, o atrodo, kaip kelios dešimtys minučių. Duris pravėrė sutrikusi, išsigandusi moteris. Greitu žingsniu įeiname į vidų ir pamatome vaiką, kuris ramiai žaidžia su savo žaislais. Gydytojas Kipras apžiūri mažylį, apklausinėja mamą. Sumušimas labai nežymus ir mažytis. Stovėdamas šalia žaviuosi gydytojo darbu, nepaprastai įdomu stebėti kaip jis nuramina mamą, o mažylis seka mus abu akimis. Suprantama – mes raudonai, ryškiai apsirengę, todėl vaiko dėmesį patraukti nesunku. Kai mama nurimsta, prisėdame ant žemės ir pradedame kalbinti vaiką tam, kad dar kartą įsitikintume, jog viskas gerai. Gydytojas Kipras mamą galutinai nuramina, pateikia rekomendacijas dėl tolimesnio stebėjimo. Palinkime sėkmės, pasakome, kad vaiko elgesiui pasikeitus, nedelsiant skambintų bendruoju pagalbos centro numeriu. Ką visu šiuo pasakojimu noriu pasakyti – nereikia jaudintis iš karto, jaudulys tokiame darbe nereikalingas ir net gali būti žalingas sprendžiant iškilusias problemas. Buvo tikrai įdomu matyti, kaip gydytojas ramiai, be jokio aiškiai matomo jaudulio ramina mamą ir vaiką tuo pačiu. Antroji praktikos diena atnešė daug įspūdžių ir suteikė pamoką – nežinant visos situacijos ir nemačius paciento, tikrai nereikia jaudintis anksčiau laiko.“

Kauno rajono GMPS informacija