Būsimieji paramedikai dalinasi įspūdžiais apie darbą pandemijos metu
Visiems paramediko specialybę Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre pasirinkusiems ir šiuo sudėtingu metu sunkiai dirbantiems – linkime stiprybės ir ištvermės. Dalinamės keliais mokinių atsiliepimais apie darbą ir savanorystę pandemijos metu, patiriamus iššūkius ir išgyvenimus. Visi pripažįsta, jog šiuo metu darbas reikalauja didžiulės ištvermės, sveikatos ir psichologinio pasiruošimo.
Gabrielė Lisauskaitė. „Vilniaus universitete studijuoju mediciną bei Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre mokausi paramediko 
specialybės. Šiuo metu savanoriauju VUL SK Infekcinių ligų centro Covid-19 skyriuje bei VUL SK Covid-19 reanimacijoje. Nors dar liko nemaža studijų dalis, tačiau būdama medicinos studentė jau dabar jaučiu pareigą atsiliepti į pagalbos prašymą ir padėti gydytojams bei slaugytojams. Kad ir kaip kartais būna sunku dirbti tokiomis sąlygomis, tačiau matydama gerėjančią pacientų būklę ir vis girdėdama personalo padėkas net nesuabejoju savo sprendimu savanoriauti. Ši savanorystė leidžia iš arti pamatyti situacijos rimtumą, įgyti naujų žinių bei praktikos ir nors truputį palengvinti medikų darbą.
Kartais tenka susidurti ir su pacientų mirtimi ar būkle, kai supranti, kad paciento išgelbėti nebepavyks. Skaudžiausia, kai po darbo išeini iš ligoninės, kurioje visos Covid-19 pacientams skirtos vietos užpildytos, ir matai žmones, netinkamai nešiojančius kaukes, skaitai straipsnius ar komentarus besipiktinančiųjų ribojimais ar net neigiančiųjų viruso egzistavimą. Tada suvoki, kad medicinos personalo darbas prasmingas, bet vertinamas ne visų. Belieka susitaikyti, kad padėti galėsi tik tiems, kurie tiki situacijos rimtumu ir pagalbą priima, o dėl kitų belieka tikėtis, kad jiems neteks patirti, ką reiškia susirgti.“
Donata Stankevičienė: „Dirbu Skubios medicinos klinikoje vaikų priėmime. Kiekvieną budėjimą po 4 arba 8 valandas praleidžiu būtent infekuotoje priimamojo pusėje. Sunku fiziškai, nes karšta, rasoja skydai /akiniai, respiratoriai spaudžia. Sunku ir psichologiškai, nes yra nuolatinė baimė ir savikontrolė, reikia dėtis dvejas pirštines, dezinfekuotis, neliesti veido, negerti, ir pan. Baisu grįžti namo pas šeimą po darbo ir turėtų kontaktų. Nevažiuojam pas tėvus nuo rugsėjo. Ir toks bejėgiškumas apima, kai matai žmonių abejingumą virusui“.
Rolandas Valiauga: Kiekvieno iškvietimo metu važiuoji su įtampa. Dažnai būna, kad tarsi važiuoi į paprastą iškvietimą, o nuvykus paaiškėja, jog žmogus serga Covid-19. Taigi, kai gauni kvietimą, kad jaunam žmogui šiek tiek skauda galvą ar kelios dalys temperatūros, jau tampa rimta. Viską labai apsunkina ir speciali apranga, kartais tiesiog netveri kailyje būdamas tam skafandre… Nusirengus jį savęs nebeatpažįsti – visas sutinęs ir nuspaustas. Tačiau mes stiprūs ir kantrūs, o kartais būna, kad ir šypsena veide atsiranda. Dirbant tokį sunkų darbą ir tokiomis ekstremaliomis sąlygomis norėtųsi didesnio palaikymo ir motyvacijos skatinimo.“
Justina Jokimčienė: „Dirbu infekciniame skyriuje su Covid-19 pacientais. Labai sunku apibūdinti emocijas, nes nuovargis ima viršų. Darbuotojų trūkumas, žmonių nesupratingumas dėl šio viruso apsunkina darbus. Mažai žmonių supranta jo rimtumą. Labiausiai suvirpa širdis, kai pamatai pažįstamą pavardę, tada supranti, kaip viskas rimta ir laikina. Kiekvienam pacientui kurį išlydime namo linkime – niekada daugiau čia negrįžti. Tai būna pati džiaugsmingiausia akimirka mums ir pacientui.“
Linkime visiems medicinos darbuotojams, kurie dėl COVID-19 kasdien susiduria su milžiniškais darbo krūviais, sveikatos ir kantrybės labai atsakingame darbe. Likime namuose dėl savęs ir tų, kurie aukojasi!