Didžiuojamės: išgelbėta paauglės gyvybė! / 2017-07-07

VST vidaus tarnybos kapitonas R. Alzbergas (dešinėje) ir vidaus tarnybos jaunesnysis puskarininkis E. Petkevičius.

Paauglės gyvybę išgelbėję pareigūnai: „Mes tik atlikome savo pareigą“

Kurorto svečiai iš Jonavos Palangoje išgyveno pragarą ir yra dėkingi už dukrai suteiktą antrą šansą gyventi.

Žydrūnė Jankauskienė, „Vakarinė Palanga“

Visi žinome ir dažnai naudojame posakį: svarbu atsirasti laiku reikiamoje vietoje. Būtent taip būtų galima trumpai nusakyti keturiolikmetės Gabijos išgelbėjimo operaciją. Vėliau, kai išgąstis liko praeityje ir visa šeima vėl ramiai vaikštinėjo pajūriu, Gabijos mama pasakė: „Pareigūnai mūsų Gabijai dovanojo antrą gyvenimą“. Patys Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai savo poelgio nesureikšmina ir sako, tik atlikę savo pareigą.

Tikėjosi pailsėti, papramogauti

Mariaus ir Ingridos Imbrasų šeima iš Jonavos į Palangą atvyko trumpam. Mat tris dukras auginantys tėvai į mūsų miestą važiavo palaikyti vyresnėlės Monikos, kuri dalyvavo „Lietuvos balso“ atrankiniame ture. „Galvojome, kartu pasiimsime ir jaunesnes dukras – keturiolikmetę Gabiją bei devynmetę Gretą, tegul vaikai pakvėpuoja grynu pajūrio oru. Tuo labiau, kad mūsų vidurinę dukrą Gabiją prieš metus, prasidėjus paauglystei, ištiko liga – prasidėjo astma. Deja, išvyka vos nesibaigė tragedija“, – leisdamasi į prisiminimus, pasakojo I.Imbrasienė.

Astmos priepuoliai mergaitę kamuoja retai. Mama sako, jog pastarasis įvykis buvo trečias, prieš tai nesunkiai liga buvo pasireiškusi praėjusių metų lapkritį. Nežiūrint to, prieš važiuodami į Palangą, tėvai nuskubėjo pas savo gydytoją, pasikonsultavo, ar Gabijai galima vykti į pajūrį, ar nėra jokių sveikatos pakitimų. Viskas buvo gerai. Tėvai, kaip visada, turėjo ir vaistų. Kaip netrukus paaiškėjo, nepakankamai ir ne vietoje.

Liga trenkė visu smarkumu

„Kadangi Monikos renginys vyko sporto arenoje, išsinuomojome kambarį Plytų gatvės gale. Sporto arenoje praleidome gana daug laiko, ten buvo tvanku. Buvo ir daug emocijų – „sirgome“ už savo šeimos narę. O, renginiui, pasibaigus, nusprendėme dar nueiti pavakarieniauti. Buvo vėlus vakaras, kai pasiekėme J.Basanavičiaus gatvėje esančią kavinę. Išsirinkome stalelį lauke, norėjome atsigaivinti. Vos tik spėjome užsisakyti patiekalų, Gabija pradėjo kalbėti, kad jai darosi bloga. Iš pradžių pagalvojome, kad nuo lauke išdėliotų kaitrinių lempų. Tėtis padavėjų netgi paprašė, kad jas patrauktų, nusuktų nuo mūsų stalo. Tačiau dukrai darėsi vis blogiau“, – pasakojo I.Imbrasienė ir apgailestavo, kad tąsyk su savimi buvo pasiėmusi tik vienus vaistus.

Netrukus tėtis išlydėjo paauglę dukrą į gatvę, bandė atgaivinti savo jėgomis, o kai suprato, kad šįkart priepuolis – rimtesnis, suskubo kviestis pagalbos. Šeima atsimena, jog kreipėsi į kavinės aptarnaujantį personalą, prašė iškviesti taksi, kad galėtų nuvažiuoti iki nuomojamo namo, kur liko Gabijos vaistai. Tačiau, kaip dažniausiai tokiais atvejais būna, nelaimės ištiktiems žmonėms atrodė, kad viskas vyksta labai ilgai, taksi vis nebuvo, o mergaitė jau prarado sąmonę.

Netikėtai atsidūrė reikiamoje vietoje

Viešojo saugumo tarnybos (VST) vidaus tarnybos kapitonas Ričardas Alzbergas ir vidaus tarnybos jaunesnysis puskarininkis Edgaras Petkevičius iš Kauno praėjusią savaitę buvo vieni tų, kurie užtikrino viešąją tvarką kurorte, naktimis patruliuodami automobiliu. Edgaras sako, kad maždaug tuo pačiu metu jie buvo iškviesti į eismo įvykį, o perdavę dokumentų tvarkymą policijos pareigūnams, sumąstė pravažiuoti S.Dauganto gatve. „Aš vairavau automobilį ir nežinau, kodėl, nusprendėme nuvažiuoti iki tuo paros metu itin aktyvios J.Basanavičiaus gatvės vietos. Priartėjau prie sankryžos, apsidairiau ir nė nespėjau išjungti variklio, kai pamačiau atbėgantį vyrą“, – dalijosi atsiminimais jaunesnysis puskarininkis.

Pareigūnų teigimu, nelaimėlis prašė nuvežti dukrą iki namų, kur liko jos vaistai. „Pamačiau, kad mergaitė guli prie vienos kavinės ant gatvės grindinio ir nusprendžiau nedelsti – važiuoti tiesiai prie jos, – tęsia birželio 30-osios nakties įvykių seką R.Alzbergas. – Tuo metu ji dar kvėpavo, reikėjo skubiai spręsti, ką daryti. Buvo kelios galimybės: kviesti medikus į judrią J.Basanavičiaus gatvę, patiems gabenti mergaitę į ligoninę, o aš sumojau, kad galimas ir trečias variantas. Nusprendžiau iškviesti medikus į Plytų gatvę, kur apsistoję jonaviečiai ir tuo pačiu metu vežti ten pat mergaitę. Tikėjausi, kad galime suspėti greičiau už Greitąją medicinos pagalbą pasiekti Gabijos vaistus“. Tokį pasirinkimą pareigūnas paaiškino labai suprantamai – nei į nelaimę patekusieji, nei į pagalbą atskubėjusieji miesto nežino taip gerai, kad galėtų nugabenti mergaitę labai greit. Būtent ši priežastis netrukus ir „pakišo koją“ – iš jaudulio tėvai pamiršo, kur išsinuomojo kambarį. Laimei, už vairo sėdėjęs Edgaras nepasimetė – adresą surado navigacijos pagalba.

Akimirkos buvo suskaičiuotos

Kurorto viešnios sveikatos būklė vis prastėjo. Tad VST kapitonas R.Alzbergas sėdo į automobilio galą, greta vis silpniau kvėpuojančios paauglės. Jis sako iškart supratęs, kad mergaitei pagalbą teikti gali prireikti bet kuriuo metu. Nemenką karinę patirtį turinčio (33 metų vyras tarnybą  Lietuvos kariuomenėje, Garbės sargybos kuopoje, pradėjo 2002 m., o nuo 2003 m. dirba VST) kauniečio nuojauta neapgavo – pusiaukelėje Gabija nustojo kvėpuoti, ėmė stingti pirštai, mėlti lūpos... Tas akimirkas Ingrida prisimena su siaubu ir sako niekam, net didžiausiam priešui nelinkinti patirti tokių išgyvenimų – matyti kaip akyse, ant rankų gęsta tavo vaiko gyvybė. Tuo metu paauglės tėvai negalėjo nė įsivaizduoti, kaip jiems pasisekė. Mat greta Gabijos įsitaisęs VST pareigūnas R.Alzbergas yra trijų karinių misijų Kosove, Indijoje ir Afganistane dalyvis. Pareigūnas neslepia, misijose įgyta praktika davė daug žinių, padeda priimant operatyvius sprendimus. Tačiau ir tai dar ne viskas. Šis karininkas turi ir medicinos žinių – šiuo metu mokosi paramediko specialybės Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre. „Tuo metu, kai Gabija visiškai nustojo kvėpuoti, privažiavome Plytų gatvės reikiamą namą. Kažkas išskubėjo atnešti vaistų, o aš išnešiau ligonę iš automobilio, atlaisvinau kvėpavimo takus, pradėjau dirbtinį plaučių ventiliavimą. Vis tikrinau pulsą, jis nebuvo dingęs. Tad, kai pagaliau atkeliavo vaistai ir tėtis juos įpurškė dukrai į burną, medikamentai atsilaisvino bronchus, o Gabija pagaliau įkvėpė oro“, – pasakoja R.Alzbergas ir sako, kad tuo metu mergaitė vis dar buvo nesąmoninga. Tuo metu, kaip pareigūnas ir planavo, atvyko medikų brigada, kuri išsivežė mergaitę ir jos mamą į ligoninę.

Emocijos – po įvykio

Tą patį vakarą pareigūnai iki ligoninės nuvežė ir gatvėje likusį susijaudinusį tėtį. Tiesa, iš Palangos ligoninės priimamojo jonaviečiai netrukus „greitąja“ buvo išgabenti į Klaipėdą. Nors tuo metu, kaip tikina mama, Gabijai pavojus jau nebegrėsė. „Jau kai atvažiavom į ligoninės priimamąjį Palangoje, medikai pasakė, kad dukros būklė  stabilizavosi. O kai po pusvalandžio pasiekėme uostamiesčio ligoninę, mergaitė buvo visiškai atsigavusi, – netveria džiaugsmu „per plauką“ dukros netekusi jonavietė. – Vėliau teiravausi, ką mergaitė atsimena. Panašu, kad jos sąmonė trūkinėjo. Gabija žino, kad bare pasijuto blogai, po to, mena kelias akimirkas iš Palangos ligoninės“.

Kai suprato, kas įvyko, moteris ėmė visus įvykius dėlioti paeiliui. Ingrida sako, kad šįkart įsitikino – gyvenime nebūna atsitiktinumų. Visi įvykiai dėstėsi lyg pagal kažkieno parašytą scenarijų. „Dabar svarstau, kaip viskas vyko, galvoju, kodėl taip, o ne kitaip dėstėsi įvykių seka. Viena aišku, pernelyg daug sutapimų, kad jie būtų atsitiktinumas, – pasakoja išgelbėtos keturiolikmetės mama. – Gabija savo keturioliktąjį gimtadienį atšventė birželio 14-ąją. Panašu, kad nuo šiol, ji turi du gimtadienius – abu tą patį mėnesį. Įdomu dar ir tai, kad būtent tądien, birželio 30-ąją, buvo gimęs Mariaus tėtis. Vyras į Amžinybę iškeliavo prieš pusantrų metų ir labai mylėjo mūsų Gabiją“.

Kad ir koks gyvenimo ar darbo patirties užgrūdintas vyras bebūtų, jam nesvetimi tėviški jausmai. R.Alzbergas pats augina du mažamečius. „Emocijos atėjo po kurio laiko. Todėl knietėjo sužinoti, kaip tai mergaitei sekasi, ar pagerėjo sveikata. Paskambinau tėčiui, o jis sako: „Viskas gerai – visi jau vaikštome pajūriu“. Žinoma, kad apėmė geras jausmas. Pats auginu du vaikus, kurie yra itin alergiški, kuriems taip pat yra prireikę skubios medikų pagalbos. Dažniausiai kviečiu medikus į įvykio vietą, bet būna, kad tenka ir pačiam skubėti į ligoninę. Tačiau Gabijos atvejis, mano galva, buvo išskirtinis. Kita vertus, aš savo darbo nesureikšminu – padariau, ką galėjau“.

Vadina naudinga patirtimi

E.Petkevičius šioje tarnyboje (VST) dirba ketverius metus, o pastaroji komandiruotė į kurortą jam buvo pirmoji. Jaunesnysis puskarininkis džiaugiasi, kad jam teko dirbti viename autopatrulyje su tokią patirtį turinčiu kapitonu. „Mano porininkas buvo visos mūsų grupės vyresnysis karininkas. Ir nors visi mūsų pareigūnai – itin aukštos kvalifikacijos, žinau, kad ne kiekvienas taip, kaip kapitonas R.Alzbergas, sugebėtų žaibiškai sureaguoti. Ir, žinoma, retas kuris su savimi vežiotųsi priemones pirmajai pagalbai teikti, – negaili gerų žodžių savo porininkui, su kuriuo Palangoje dirbo visą savaitę, 23 metų jaunesnysis puskarininkis. – Tad kurorte patruliuodamas įgijau labai geros patirties. Neišgąsdino ir pastarasis įvykis. Greičiau, priešingai, supratau, kokia svarbi yra VST misija ir kaip svarbu žinoti, kad žmonės gali tavimi pasitikėti, o tu gali jiems padėti“.

Abu VST pareigūnai savo komandiruotę Palangoje jau baigė – išvyko į namus pirmadienį, po dar vienos naktinės pamainos. Jonaviečių Imbrasų šeima namuose buvo jau praėjusios savaitės penktadienį. Ir mama Ingrida, ir tėtis Marius pasišovė atvykti į Kauną, pasitikti iš komandiruotės pajūryje grįžtančių savo geradarių. „Labai džiaugiamės, kad pasaulyje yra gerų žmonių, kurie į svetimą skausmą reaguoja žaibiškai, stengiasi padėti. Žinoma, smagu ir dėl to, kad tokie pareigūnai dirba pajūryje, kad atvažiavus į Palangą galima sulaukti kvalifikuotos pagalbos ir jaustis saugiems“, - patikino išgelbėtos mergaitės mama ir pažadėjo kreiptis į šalies žiniasklaidą, jog šių pareigūnų vadai atkreiptų dėmesį į savo profesionalus.

Teigiamas patruliuojančių pareigūnų pavyzdys

Palangos miesto policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininkas, laikinai einantis komisariato vadovo pareigas, Gintautas Pocevičius sako, kad pastarasis įvykis yra geroji patruliuojančių pareigūnų darbo patirtis, pavyzdys. „Taip pasielgti turėtų sugebėti kiekvienas pilietis, nekalbant apie pareigūnus. O, kad mieste patruliuoja tokie žmonės, kurie geba nepasimesti, kurie turi būtiniausių priemonių ir jas reikiamu laiku, tinkamai pritaiko, tuo turime tik pasidžiaugti. Žinodami, kad Palangoje budi tokio lygio, tokios kvalifikacijos pareigūnai, visi galime jaustis saugesni, – pastebi G.Pocevičius ir primena, jog tokie atvejai kurorte yra reti. – Žinoma, visų pareigūnų misija yra vienoda – mes visi ir visada skubame į pagalbą. Tik šįkart aplinkybės susidėliojo taip, kad VST pareigūnai atsidūrė reikiamoje vietoje, reikiamu laiku“.

Pareigūnai pareigą atliko profesionaliai

Palangos poliklinikos direktorė gydytoja Jūratė Mikutienė sako, kad šįkart mergaitei pagalbą suteikę VST pareigūnai R.Alzbergas ir E.Petkevičius išties padirbėjo lyg profesionalai medikai. „Iš to, kas man žinoma, darau išvadą, kad situacija tikrai buvo grėsminga žmogaus gyvybei. Suprantama, kad operatyvumas, gebėjimas suteikti pirmąją pagalbą lėmė labai daug. Labai gražu, kad šį darbą gebėjo atlikti ir mergaitės gyvybę išgelbėjo gatvės patruliai, VST pareigūnai, – negaili gražių žodžių pareigūnams medikė. – Tėveliams ir pačiai mergaitei reikia atsiminti, kad sergant astma, vaistus būtina visada nešiotis su savimi, nesvarbu, kokia savijauta yra išeinant iš namų. Tuo labiau pajūryje, kur gausu pušų, Palangoje, kur nuomojami kambariai dažnai yra gyvenami tik šiltuoju metų laiku, kur labai dažnas pelėsis – labai stiprus alergenas. Jonaviečiams patarčiau būtinai atlikti tyrimus, kam mergaitė yra alergiška, kad vaikas žinotų, kokioje aplinkoje laukti nelaimės, kur geriau nesilankyti. O priežasčių, kurios galėjo sukelti ūmią reakciją, gali būti pačių įvairiausių. Aišku, pirmiausiai reikia žinoti, kokio pobūdžio astma vaikas serga“.

J.Mikutienė daro išvadą, kad pirmiausiai savo sveikata privalome pasirūpinti kiekvienas asmeniškai, nesvarbu, kokio profesionalumo pareigūnas atsiras greta mūsų reikiamoje vietoje, reikiamu laiku. Gydytoja dar kartą pasidžiaugė, kad šalies pareigūnai yra taip gerai parengti, jog geba tinkamai reaguoti į bet kokias stresines situacijas.

„Vakarinė Palanga“ 

Komentuoti